Seliaviniai ežerai

Lietuvoje seliaviniai ežerai dideli, gilūs, didžiausias gylis dažniausia siekia 20 m. ir daugiau
metrų. Tai oligomezotrofiniai arba mezotrofiniai vandens telkiniai, juose dažniausia išreikšti visi trys temperatūros sluoksniai, o metalimnione vandens temperatūra neviršija 14–15oC.

Vandens skaidrumas siekia apie 5 metrus

Vandens skaidrumas siekia apie 5 metrus, o pH 7–8,5. Smėlėtas ir žvirgždėtas gruntas 1–2 metrų gylyje užima daugiau nei 25% dugno.

Deguonies kiekis epilimnione ir metalimnione neturėtų būti mažesnis kaip 10 mg/l, o dujų režimas yra palankus ištisus metus. Litoralės zona siaura, grunte smėlis arba žvyras, gali pasitaikyti riedulių. Dėl bangavimo tokiuose ežeruose vyksta grunto dalelių judėjimas, todėl bangų mūšos zonoje neauga makrofitai, jie užima tik 11 – 20 % viso ežero ploto, taigi būdingas fragmentinis užžėlimas. Šio tipo ežeruose gyvena reliktiniai vėžiagyviai, kuriais gali maitintis planktofaginės žuvys tokios kaip seliava. Lietuvoje žinoma daugiau nei 80 ežerų, kuriuose gyvena seliavos.

Lietuvoje žinoma daugiau nei 80 ežerų, kuriuose gyvena seliavos

Europinei seliavai (Coregonus albula) būdingos spalvos: nugara pilkšvai žalsva, šonai sidabriški, o pelekai tamsūs, kaip ir kitoms sykinėms žuvims būdingas riebalinis pelekas. Nugarinis pelekas turi 3–4 šakotus spindulius ir 8–9 nešakotus, analinis pelekas – 3–4 šakotus ir
10–13 nešakotų spindulių.

Galva maža, akys didelės, apatinis žandikaulis ilgesnis nei viršutinis, taigi burna viršutinė, ant pirmojo žiauninio lanko būna apie 36–52 žiauniniai spaigliukai. Šoninėje linijoje turi 70–91 perforuotus žvynus. Individai subręsta antraisiais arba trečiaisiais savo gyvenimo metais, neršia ant smėlėto dugno arba ant gyvų ar mirusių Dreisena polymorpha kolonijų, lapkričio–gruodžio mėnesiais, kai vandens temperatūra nukrenta iki 4–5 laipsnių.

Ikrai dugniniai, embrionai vystosi apie 130 parų. Išsiritusių lervų kūnas skaidrus, plonas, gelsvai pilkas, būdinga plaukiojamoji plėvė (iš kurios vėliau formuojasi pelekai), galva didelė, lervos dydis 7,5–8 mm. Trynio maišeliui sumažėjus, lerva pradeda maitintis smulkiais organizmais, kai trynio maišelis visiškai rezorbuojasi, o lerva pasiekia 15–25 mm ilgį iš plaukiojamosios plėvės formuojasi dorsalinis ir riebalinis pelekai. Suaugę individai minta zooplanktonu, o stambūs gali maitintis ir zoobentosu.

Rajonas	Ežeras	Plotas	Max gylis	Vidutinis gylis	Pastabos
Utenos	Alaušas	1073,4	42	11,9
Utenos	Aisetas	505,7	40	10,4
	Akmena	276,5
Molėtų	Alaušai	262,6
Zarasaų	Antalieptės marios	1911
	Ančia	422,6
	Arinas	375,4
Ignalinos	Asalnai	263,5	33
Molėtų	Asveja	1013,1
	Aviris	136,8
Ignalinos	Ažvintis	263,8
Molėtų	Baltieji Lakajai
Molėtų	Baltis	75,6
	Baluošai	254,0
Ignalinos	Baluošas	442,2
Molėtų	Bebrusai	367,9	24	7,3
Rokiškio	Čičirys	715	39,2
Alytaus	Daugai	912,7	42,5
Ignalinos	Dringis	725,9
Zarasų	Drūkšiai	4226,7	33,3
	Dusia	2337,0
Trakų	Dvarčiai	27,5
	Erzvėtas	206,4
	Galadusis	160,6
	Galstas	388,6
	Galuonas	591,4
Trakų	Galvė	388,2
Ignalinos	Gavys	123,5	41,5
	Giluišis	16,7
	Giluitis	235,1
	Ilgai	135	35,5
	Ilmedas	81,9
Utenos	Indrajai	300,2
Molėtų	Juodieji Lakajai	430,8
Ignalinos	Linkmenas	75,7
	Luka	75,8
Zarasų	Luodis	1320,0
Molėtų	Luokesai	105
Ignalinos	Lūšiai	406,4
Molėtų	Makys	169,4
Trakų	Margis	121,3
	Monaitis	50,8
	Monis	102,5
	Pakalas	66,1
	Pasrsvėtas	87,4
Molėtų	Peršokšnai	206,7
	Plateliai	1205,0
	Prūtas	463,4
	Rašia	179,0
Zarasų	Samavas	545,3
Alytaus	Seirijis	501,2
Molėtų	Siesartis	546,0
Trakų	Skaistis	296,3
	Snaigynas	210,3
	Spindžius	106,7
Molėtų	Stirniai	897,0
Ignalinos	Sugardas	122,8
Ignalinos	Šakarvai	79,5
	Šlavantas	187,6
	Šlavantėlis	55,6
	Šulininkų	26,1
Zarasų	Šventas (Zarasų)	439,7	18,2
Ignalinos	Šventas (Ignalinos)	61,0
Utenos	Tauragnas	512,7	62,5
Trakų	Totoriškių	75,6
Ignalinos	Ūkojas	190,3	30,5
Ignalinos	Ūsiai	261,5
Utenos	Utenas	200,0
	Vajuonis	230,1	20	8,1
	Veisiejis	440,1
Zarasų	Vencavas	226,8	48,4	13,9
	Verniejus	95,9
	Vievis	291,8
	Vilkinys	149,6
Molėtų	Virintai	281,2
	Vištytis	1971	50
Zarasų	Zarasas	323,4
Ignalinos	Žeimenys	436,3